Смерть как проблема жизни: Роландас Павилёнис, Юрий Лотман, Александр Пятигорский | Mirtis kaip gyvenimo problema: Rolandas Pavilionis, Jurijus Lotmanas, Aleksandras Piatigorskis

Straipsnyje ap velgiami trij m stytoj – literatūros istoriko, struktūralisto, semiotiko Jurijaus Lotmano, logiko, filosofo Rolando Pavilionio ir filosofo Alek-sandro Piatigorskio pam stymai, u fiksuoti j dar-buose, para ytuose prie mirt . Mirtis ia suvokiama ne turinio (pomirtinio gyvenimo perspektyvos) pras-me, o kaip formalus objektas- enklas (R. Pavilionis), kuris i siskiria mog supan ioje aplinkoje ir kurio ne manoma nepaisyti, kai gyveni, m stai ir kuri. Mir-ties simbolis, būdamas neskaidrus, nepermatomas, neapra omas i fenomenologin s paties subjekto pozicijos, skirtingai prasmina gyvenim ir tekstus. Gyvenime mirtis suvokiama kaip fatali kas, nei ven-giamas ir nebegr inamai panardinantis mog ne-būt rei kinys ( religinius kontekstus nagrin jamuo-se darbuose neatsi velgiama). Literatūros kūrinyje mirties akivaizdoje, pasak J. Lotmano, atsiveria ga-limyb s suteikti persona ui vairi pasirinkim , to-d l itin svarbios tampa kūrini prad ios ir pabaigos. Labai domiai ir netik tai visi trys m stytojai spren-d ia subjekto statuso keliant prasm s problem mir-ties akivaizdoje klausim . Radikaliausiai pasisako A. Piatigorskis ir R. Pavilionis. A. Piatigorskis i ji-m pasitikti mirties vardija kaip pa intinio pokalbio nutraukim , pasin rim autorefleksij , mogi kojo statuso kit akyse praradim . Nustodamas būti mo-gumi, subjektas tampa asmeniniu vard iu – a “. Tas a “ autorefleksijos d ka tampa i oriniu steb -toju, liudininku. Susidaro toks spūdis, kad filosofas taip mato ir pasikeitus autoriaus status – mylint autori (M. Bachtino koncepcija) kei ia keistas au-torius, i orinis steb tojas. R. Pavilionis kelia asmens, a “ tapatumo problem , gilinasi a “ ar a prasm ir prieina i vad , kad jokio vientiso a “ ar a tiesiog n ra, o yra skirtingi semantiniai ir fiziniai subjektai, kurie ir sudaro individ . Skirtingais laiko tarpsniais aktualizuojamas tik vienas i semantini ir fizini individ ir tik atminties, tarsi Ariadn s, siūlas juos s lygi kai suri a. Kai nebūt i eina, a “, v l gims-ta mogus, kur prisimename arba u mir tame. Yra dar ir kita alternatyva – gyventi taip, kaip gyvenama romane, tuomet autorius gali suteikti persona ui dar vien galimyb (o gal ir ne vien ) i taisyti klaidas ir i eiti ramiam.